Prisimeni laiką, kai tavo mažylis niekada nenustojo kalbėti ir klausinėti? Buvo dienų, kai turbūt norėjai užsidėti ausų kamštukus, kad turėtum šiek tiek ramybės. O galbūt jūsų vaikas iš pradžių buvo šiek tiek tylesnis, o paskui išaugo į visišką intravertą?
Sveiki atvykę į paauglystės ir priešpaauglystinį etapą. Dažnas šalutinis poveikis, kai nebesi mažas: kalbėjimas su tėvais gali būti paskutinis dalykas, kurio nori vaikas.
Gera žinia yra ta, kad visgi yra būtų, kaip pradėti pokalbį su savo vaiku. Žemiau pateikiame šešias dažnas situacijas, kai bendravimas tarp jūsų ir jūsų vaiko gali būti sunkus, ir kaip jas išspręsti.
Jūsų vaikas yra įsitempęs
„Manau, kad mano sūnus yra neramus ir stresuoja, bet jis tiesiog nesako, kas jį trikdo. Nežinau, ar tai mokykla, ar draugai, ar kažkas kitas.”
Įsivaizduokite, kaip jūsų sūnui gali būti sunku pasakyti: „Ei, mama. Aš pradedu jausti jausmus mergaitėms. Ar galime pasikalbėti?” Taip neįvyks. Jam turbūt baisu ir gėda liesti jautrias temas. Ir daug temų yra jautrios tokio amžiaus vaikams. Pabandykite taktišką 20 klausimų žaidimą.
Pradėkite kažkuo tokiu kaip: “Atrodo, kad esi nusiminęs. Ar nori, kad aš bandyčiau atspėti, kas tave trikdo?” Taip pat galite paklausti, ar jis nori parašyti jums laiškeli, galbūt jam bus lengviau tai parašyti, o ne sakyti tiesiai į akis. Viskas, kas patrauks jūsų vaiką nuo dėmesio centro, gali padėti jam atsiverti. Jei jis nėra pasiruošęs kalbėti, leiskite jam žinoti, kad visada būsite pasiekiamas vėliau, o tada leiskite jam eiti.
Kartais netiesioginis stebėjimas veikia dar geriau. Kai būsite su savo vaiku ir jis jausis patogiai, atsispirkite pagundai klausinėti. Vietoj to šiek tiek apsimeskite. Užduokite klausimą, pavyzdžiui: „Ei, jei žurnalistas iš tavęs imtų interviu, ką pasakytum jiems apie geriausius dalykus ketvirtoje klasėje? Ir blogiausius?” Arba „Jei džinas suteiktų tau tris norus dabar, kokie jie būtų? Ir jei džinas galėtų ištrinti tris dalykus, kurie iš tiesų tau kelia nemalonų jausmą, kuriuos tris dalykus pasirinktum?”
Taip, jūsų protingas vaikas gali suprasti, ką jūs darote. Bet tai nėra blogai. Jei jūsų vaikas tikrai nori pasakyti jums, kas yra jo galvoje, gali labai pasiteisinti toks saugus būdas tai padaryti.
Jūsų vaikas yra natūraliai tylus
„Mano vaikas niekada nebuvo labai kalbus. Ar aš dabar pasmerkta?”
Tai yra sunku – ypač tėvams plepučiams, kuriems sunku suprasti vaikų nenorą atsiverti.
„Mano maža paslaptis yra ta, kad aš pradėjau žaisti vaizdo žaidimus, žiūrėti animacinius filmus, skaityti komiksus – dalykus, kurie patinka mano sūnui”, – sako Jono mama Aistė. „Kartais, kai mes kalbame apie šiuos dalykus, aš galiu nepastebimai įtraukti ir kažkokį kitą klausimą.” Mama slapukė? Galbūt, bet taip pat ji labai mylint, nes randa bendrą kalbą su savo vaiku.
Taip pat galite pabandyti pastebėti kitus kartus, kai jūsų tylus vaikas atrodo linksta į pokalbį. „Berniukai, ypač, atrodo, kad atsiveria šiek tiek daugiau, kai jie sėdi šalia jūsų, o ne veidas į veidą. Taigi laikykite ištempę ausis, kai būsite vieni su juo važiuodami automobiliu ar dirbdami kartu prie virtuvės stalo.
Tiesiog nepamirškite leisti savo vaikui pradėti pokalbį – o tada klausykite be išankstinių patarimų ar kitokio įsikišimo.
Net jei jūsų vaikas skundžiasi draugais ar mokykla, neignoruokite to, ką jis sako, ir nebandykite jo atkalbėti nuo to, ką jis jaučia. „Tai yra greičiausias būdas priversti jį vėl nutilti”, – sako vaikų psichologė Laura. „Vietoj to, linktelėkite, kad leistumėte jam žinoti, kad jūs aktyviai klausotės.
Jūsų vaikas kažką slepia
„Manau, kad mano vaikas meluoja – arba bent jau vengia tiesos – apie tai, ką jis veikia. Kaip aš galiu priversti jį apie tai kalbėti?”
Pirmiausia, išsiaiškinkime: tai, kad jūsų vaikas dabar gali meluoti, nereiškia, kad jam trūksta moralinio charakterio arba, kad jis yra nusikaltimo kelyje. Kas gi niekada nėra melavęs? Kas nepapuošia tiesos vienu ar kitu metu? Ir vaikai dažnai meluoja, nes jie nori, kad tai, ką jie jums sako, iš tikrųjų galėtų būti tiesa. Arba jie bijo, kaip jūs reaguositės. Jūsų vaikas neprisipažins, jei jis žinos, kad pasakęs tiesą jis pateks į didelę bėdą.
Tarkime, jūs įtariate, kad jūsų sūnus žaidžia žaidimus internete vietoj namų darbų. Prieš pradėdami kalbėti apie kažką tokio, išsirinkite tinkamą laiką ir vietą. Pavyzdžiui, nešokite ant jo visa susirūpinusi ir nusiminusi iškart po mokyklos ar prieš miegą. Jam reikia šio laiko atsipalaidavimui. Vietoj to apsvarstykite galimybę pradėti pokalbį, kai prausiatės po vakarienės arba šeštadienio rytą.
Leiskite savo vaikui žinoti tiksliai, kodėl jūs esate įtarūs, o ne mėtykite užuomenas. Pavyzdžiui: „Aš nerimauju, kad tu darai kitus dalykus, pavyzdžiui, žaidi internetinius žaidimus, kai turėtum mokytis.” Kai pradėsite gauti realius atsakymus, atlikite daug gilių įkvėpimų. Tai laikas, kai turėtumėte klausti klausimų ir klausytis, o ne kalbėti ar skaityti moralą.
Atminkite, jūsų vaikui dabar reikia padėti išspręsti kai kurias savo problemas – o ne tiesiog gauti griežtą ir nemalonų pokalbį iš jūsų.
Jūsų vaikas duoda tik vieno žodžio atsakymus
„Viskas, ką noriu žinoti, yra tai, kaip jam sekėsi mokykloje. Ką man daryti su tais trumpais (ne)atsakymais?”
„Gerai.” „Ne visai.” „Aš nepamenu.” Tokie nukristi atsakymai gali išvesti iš proto!
Visiems vaikams reikia laiko atsipalaiduoti po intensyvios mokymosi ir socialinės dienos. Pagalvokite, kaip jūs jaučiatės sunkios dienos. Ar nenorėtumėte pirmiausiai nusiauti batus ir atsipalaiduoti ant sofos prieš pasakodami savo sutuoktiniui apie tai, kas nutiko darbe?
Vietoj to, kad apklaustumėte savo vaiką, pabandykite šiltai po truputį raginti. “Labas! Aš norėčiau išgirsti apie tavo dieną, bet kai tik norėsite pakalbėti”. Jūsų vaikas gali nuspręsti kalbėtis su jumis vėliau, arba ji gali to nedaryti – ir tai taip pat normalu. Kai kurie vaikai nejaučia poreikio aptarti visko su jumis. Vietoj to, jie naudoja laiką, kad leistų savo mintims ir sprendimams augti. Jie vysto savo savarankiškumą, ir tai yra nuostabu.
Bet jei jūsų vaikui tiesiog reikia šiek tiek pagalbos pradedant pokalbį, pabandykite užduoti konkrečiau, atviresnius klausimus, pavyzdžiui: „Ką šiandien darėte dailės pamokoje?” arba „Ką vaikai iš tikrųjų daro per pertrauką?” Taip pat galima paklausti: „Ar kas nors pateko į bėdą, ar padarė ką nors juokingo šiandien?” arba „Kas buvo blogiausias dalykas šiandien ir kas buvo geriausias?” Duokite savo vaikui laiko atsakyti.
Kai kurie vaikai turi apmąstyti klausimą kelias minutes prieš nuspręsdami, kuo pasidalinti. Gudrybė yra ne stumti per daug: užduokite kelis klausimus, kad parodytumėte, kad esate suinteresuoti, o tada būkite kantrūs, jūs galite gauti atsakymus – per 15 minučių. Arba valandą…
Jūsų vaikas nepasako, kas negerai
„Jos pažymiai smuko, ir ji atrodo tokia nelaiminga po mokyklos kiekvieną dieną. Aš klausiu, kodėl, bet ji neatsako.”
Lauros dukra teigė, kad viskas buvo gerai mokykloje. Bet mamos pojūtis pradėjo dilgčioti, kai 11-metė Ieva negalėjo pasakyti jai, ką ji turėjo išmokti rytdienai.
Jei jūs taip pat bandėte kalbėtis su savo vaiku, bet negalite prasimušti, gali būti laikas susisiekti su mokykla. Galite gauti naudingos informacijos, kuri padės lengviau pradėti pokalbį namuose.
Nerimaujate, kad einate už savo vaiko nugaros ir elgiatės prieš jo valią? Kalbėjimas su jos mokytojais nėra tas pats, kas skaityti jos dienoraščius. Tai yra normalus būdas gauti informaciją. Neretai nelaimingumo priežastys, kurias vaikams sunku priimti, yra patyčios, nepastovūs draugai ir gėda sporto salėje. Jūsų vaiko mokytojai gali turėti įžvalgų apie visus šiuos dalykus. Nauja perspektyva gali būti tai, ko jums reikia, kad pavyktų prieiti iki savo vaiko.
Jūsų vaikas visai nekalba su jumis
„Nežinau, kodėl jis nekalba su manimi.”
Jūsų vaikas anksčiau pasakodavo jums apie viską, nuo kaimynystės vaikų kovų iki naujausių muzikos madų. Dabar jis tiesiog apverčia akis ir sako: „Tu vistiek nesupranti”. Būti atstumtam tokiu būdu yra labai skausminga… Bet laikykitės – tai dažniausiai tik etapas.
Tiesa ta, kad tokio amžiaus vaikai iš tikrųjų nesitraukia nuo jūsų. Jie artėja prie savo bendraamžių. Paaugliai yra labai jautrūs tam, ką jų draugai galvoja apie juos ir kaip jie įsilieja, todėl ta jų gyvenimo dalis dabar tikriausiai sulaukia daugiau dėmesio nei šeima.
Išbandykite šį paslaptingą ginklą: važiavimas automobiliu. Pasiūlykite nuvežti savo vaiką ir jo draugus kažkur, o tada išnykite fone. Jūs išgirsite beveik viską, ką norite žinoti: kurie vaikai „susitinka”, kas patenka į bėdą. Vaikai pamirš, kad jūs ten! (Neįtraukite komentarų – jų pokalbis gali nutrūkti, arba jie gali pradėti siųsti vienas kitam SMS!)
Dar vienas dalykas: stebėkite tas retas akimirkas, kai jūsų vaikas iš tikrųjų pasiekia jus. Jei jie anksčiau mėgo išeiti su jumis pusryčiauti ir dabar nepaprieštaravo to daryti, laikykis to ypatingo įpročio. Arba jei jūsų vaikas netikėtai atsisėda šalia jūsų, kai žiūrite televizorių, atkreipkite dėmesį. Paauglių kūno kalba tai siunčia garsiai ir aiškiai: „Ei! Man reikia tavęs!”.
Beje, laikas kartu visada sutartina geriausiai. Žaiskite kartu žaidimus, konstruokite ir bendraukite.
Techi rinkinys visada gali tapti puikia proga susėsti kartu su vaiku ir nuveikti ką nors naudingo!
Tikimės, kad pavyko rasti būdų priartėti prie savo tylaus vaiko. Mes net neabejojame, jog anksčiau ar vėliau – jums pavyks!
